Pirmąsyk į Italiją išvykau būdama 19 metų ir dar ganėtinai žalia italistikos srityje. Prieš tai ši šalis gyvavo tik mano svajonėse ir iš nuogirdų bei paskaitų gimusiuose įsivaizdavimuose. Tačiau išvykus prasidėjo realus, patirtimis grįstas asmeninis santykis su Italija, kur 5 mėnesius praleidau visiškai pasinėrusi į egzotinę šalies kasdienybę.
Neslėpsiu, rinkdamasi gyvenamąją vietą pirmenybę teikiu Lietuvai. Niekada taip stipriai nepatyriau, kad Lietuva – mano namai, kaip gyvendama svetur. Šaknys stipriai traukia prie gimtosios žemės. Tačiau tai nevirto kliūtimi tapti kitos šalies kalbos ir kultūros specialiste. Tiesą sakant, savo krašto pažinimas yra atspirties taškas tyrinėti kitą kalbą bei kultūrą. Tad Italija man taip pat reikšminga ir grįžusi po tų 5 mėnesių toliau laikas nuo laiko išvykstu pakeliauti po šią nuostabią šalį.
Vis tik svarbu pabrėžti, jog kiekvienas santykį su kita kultūra kuriame savaip. Ir jums, kurie norite geriau pažinti Italiją, linkiu megzti savo unikalų ryšį su šiuo Pietų Europos kraštu. Galbūt vieni jūsų svajojate apie gyvenimą Italijoje, o kiti tenorite smagiai praleisti laiką mokydamiesi naujos kalbos ir kartais užsukdami, pavyzdžiui, į Lietuvoje gyvenančių italų atidarytą ledainę, piceriją ar kitą vietą, kur galėtumėte pasimėgauti mus pasiekiančiomis itališkomis gėrybėmis. Kiekvienas būdas pažinti kitą kultūrą yra geras, jei tik tai darome nuoširdžiai ir su pagarba.
Čia dalinuosi trumpais pasakojimais ir vaizdais, kaip pažinti ir kurti santykį su Italija sekasi man. Galbūt ir jums apie tai sukasi mintys ar jau esate pradėję kurti saviškį? Tuomet turime šį tą bendro! O jei dar nuspręsite pas mane mokytis italų kalbos, džiaugsiuosi galėdama būti ir jūsų santykio su Italija istorijos liudininke:)
Kava
Pažintis su itališkos kavos ypatumais prasidėjo dar pirmąjį mano rytą Italijoj. Pramerkiau akis. Priešaky – diena išsvajotame mieste, Romoje! Prieš pirmuosius įspūdžius, žinoma, reikėjo pasistiprinti ir įšauti kofeino dozę. Apsitvarkiusi nedrąsiai nusileidau į viešbučio valgomąjį.
Bandant susiveikti pusryčius, mane ištiko vienas pirmųjų kultūrinių šokų. Jį sukėlė būtent kava. Paspaudus aparato mygtuką jos nepribėgo nė iki pusės menko puodelio. Pamaniau – gal aparatas sugedęs? Susierzinusi bakstelėjau darsyk. Pribėgo ne ką daugiau. Tuomet, iš vargšo aparato siekdama išsireikalauti NORMALAUS PUODUKO KAVOS, susiradau karšto vandens mygtuką ir jį numygusi… vos nepatvenkiau aparato padėklo! Tamsus gėrimas ėmė lietis per viršų. Aplinkui sukinėjosi kiti viešbučio svečiai ir visa tai greičiausiai matė. Anuo metu buvau nenumaldoma drovuolė, tad galite numanyti, kokį nejaukumą išgyvenau pastarojoje situacijoje.
Kad ir kaip bebūtų, pamoką išmokau: Italijoje kavos kiekiai mažesni, tačiau pati kava koncentruotesnė. O jei labai pasiilgdavau nors per sprindį normalesnės kavos nei Italijoje klasikinių caffè espresso ar caffè macchiato (espresso su šlakeliu pieno) atvejais, galėdavau užsisakyti caffè lungo (espresso su daugiau vandens), caffelatte (daug pieno su trupučiu espresso) arba cappuccino su gardžiomis putomis, beveik virstančiomis pro kraštus.
Prisitaikant prie itališko eismo
Nors studijavau nedideliame žaviame Toskanos mieste, kuris pagal itališkus standartus ganėtinai ramus, pirmąsias savo dienas šalyje praleidau Romoje, į kurios oro uostą tąsyk nusileidau. Prieš tai niekuomet nebuvau lankiusis Pietų Europoje, tik varvindavau seilę žvelgdama į palmes bei kitus keistus objektus, vaizduojamus kai kuriuose filmuose. Tad jaučiausi lyg ufonautė, atskridusi į kinematografinės fantastikos planetą. Po kavos nuotykio viešbutyje nurijusi patirtą gėdą, ryžausi toliau apgraibomis pažindintis su itališku pasauliu ir išsiruošiau į žygį.
Išėjusi į gatvę pajutau plieskiantį trisdešimt penkių laipsnių celsijaus karštį. Pakelėse augo palmės, keistos pušys, kurių spygliuotos šakos it milžiniškų grybų kepurės buvo susitelkusios ties kamienų viršūnėmis, ir kitokie neregėti medžiai. Priėjusi perėją nesupratau, ką daryti. Mano taisykles gerbianti prigimtis nuoširdžiai sutriko. Stovėdama mintyse piktinausi, kad žmonės eina per raudoną lyg per žalią, o mašinos pypsina, grūdasi ir rikiuojasi, kaip papuola. Negalėjau sutvarkyti eismo, tad beliko nors laikinai pertvarkyti savo taisyklingas nuostatas. Ką gi, apsimesiu, kad esu normali italė – pamaniau ir su pergalingu pasimėgavimu, beveik demonstratyviai, lyg didžiausia maištininkė, žengiau gatvėn degant raudonam šviesoforo signalui ir įsimaišiau į chaotiškai šurmuliuojančią praeivių minią.
Nardžiau iki vakaro. Susižavėjusi landžiojau po vietos bažnyčias, nuo aukštesnių miesto taškų stebėjau itališkos civilizacijos panoramas, nusigavau iki Vatikano ir net sėkmingai prasmukau pro visus patikrinimus į pačią Švento Petro baziliką. Žmonės grūste grūdosi tiek daugelyje gatvių, tiek lankytinuose pastatuose. Tai vargino, bet tuo pat metu išgyvenau ir didžiausią laimę pažinti savo seniai išsvajotą pasaulį tokį, koks jis yra: karštą, apaugusį palmėmis, turtingą istoriniu palikimu, ūžiantį nuo intensyvaus eismo, chaotišką ir savaip taisyklingą.
Kadangi esu ramesnio, stereotipiškai šiauriečiams dažniau priskirtino būdo, leisdama laiką Romoje truputį nerimavau, kaip seksis išbūti pastarajame šurmulingame pasaulyje ištisą pusmetį. Vis dėlto, vėliau atradau, jog šurmulys daugiau būdingas didesniems Italijos miestams, o, pavyzdžiui, toje pačioje Sienoje gyvenimas verda kur kas lėtesniais tempais. Tiesa, su gatvių eismo kultūra vis vien svarbu išlikti atidiems, nes automobiliai neskuba praleisti pėsčiųjų, o siauresnėse gatvelėse pėstieji neskuba trauktis iš vidurio artėjant Vespai ar kitoms tiek mažesnėms, tiek didesnėms transporto priemonėms.
Iki šiol pamenu porą nutikimų, apibūdinančių eismą Sienoje ir dugelyje kitų Italijos miestų. Pirmiausiai iš atminties išnyra Fiat 500 nosis, šniurkštelinti per 50 cm nuo manęs, naiviai tvarkingai žingsniuojančios per perėją. Tąsyk kaip niekuomet anksčiau supratau, jog itališka perėja gali būti mirtinai pavojinga, jei pernelyg pasitiki vairuotojų geranoriškumu ir nesukaupi viso turimo dėmesio.
Kitas prisiminimas kur kas palankesnis pėstiesiems, tik tada, deja, sėdėjau mašinoje. Tai nutiko vienoje tų Sienos centro gatvelių, kurias uždominavę pėstieji. Važiavome su draugu skolintu automobiliu. Daugelį sykių nerūpestingai vaikštinėjusi pastaraisiais labirintais nepagalvojau, kad į juos įnerti vairuojant mašiną ne pati protingiausia mintis. Po milžiniškos įtampos, ypač vairavusiam draugui, vos pavyko ištrūkti laviruojant pro teisėtai migruojančias žmonių minias ir stengiantis neatsitrenkti į kokio nors pastato kampą. Tik per stebuklą išsikapanoję be jokių įbrėžimų, galiausiai nusprendėme automobilį palikti periferinėje miesto dalyje ir pačiame mieste tapti tiesiog pėsčiaisiais. Tad būkite atsargūs, jei bandote į Italijos miestus įsigauti ratuoti! Net jei navigacija rodo kelią į centrą, verčiau prisiparkuokite nuošaliau ir ištirkite centrinių gatvelių eismo sklandumą pėsčiomis.
Il Congiuntivo, arba studijų Italijoje pradžia
Tie, kurie jau nors kiek atsikandote itališkos Congiuntivo nuosakos, kurios atitikmuo lietuvių kalboje neegzistuoja, galite geriau suprasti, ką reiškia, kai ši nuosaka užklumpa pačiame adaptacinio streso atvykus į naują, nepažįstamą kraštą įkarštyje. Taip man ir nutiko italistikos studijų laikais.
Pirmosios dienos universitete anaiptol nebuvo lengvos. Bendrakursiai karštai diskutuodavo su dviem vyrukais dėstytojais, pakaitomis mums vedusiais italų kalbos paskaitas. Po diagnostinio testo pakliuvau į kur kas aukštesnį lygį nei tikėjausi, tad iš pradžių jaučiausi taip, tarsi šiame išties pažengusių italų kalbos studentų kurse sėdėčiau per klaidą. Stengiausi guostis mintimi, jog bent maždaug suprantu, ką dėstytojai be stabdžių burbuliuoja vien itališkai.
Lyg viso to būtų maža, iš karto puolėme gliaudyti pačias sunkiausias gramatines temas, apie kurias prieš tai nė nebuvau girdėjusi. Mintyse jau sukosi dramatiški scenarijai, kaip iš mainų programos grįžtu su neįkirstomis studijų temomis ir skolomis. O čia staiga dar ir tas nelemtas konjunktyvas pasipainiojo. Reikalai atrodė per daug beviltiški.
Vis dėlto, tas pats konjunktyvas staiga tapo ne toks jau ir nelemtas. Dėstytojas, akivaizdžiai mėgstantis juokus, vieną dieną mums nusprendė paleisti humoristinę mokomąją Lorenzo Baglioni dainą Il Congiuntivo. Muzikiniame vaizdo įraše mergina palieka konjunktyvo savo meilės išpažinime nepavartojusį, gramatiškai suklydusį vaikiną ir liūdi priešais Dantės Aligjerio portretą. Tačiau vaikinas nepasiduoda: mokosi painiosios veiksmažodžių nuosakos, atitaiso savo klaidą ir su mergina susitaiko. Su kurso draugais juokėmės iki ašarų.
Taip pasilinksminusi, žingsniuodama Sienos gatvėmis dar ne sykį klausiausi šios italų komiko ir mokslų daktaro dainos. Ir besiklausant man stiprėjo suvokimas: panikuoti neverta, verčiau įsijungsiu režimą pasilinksmink, o paliūdėti dėl studijų nesėkmių spėsiu grįžusi ir gavusi pylos nuo dėstytojų Lietuvoje. Taigi, ėmiau į visą savo nemokšiškumą žvelgti su humoru ir susitelkti į tuos dalykus, kurie man nekėlė pasimetimo.
Jau po poros savaičių pastebėjau, jog suprantu vis daugiau ir daugiau, dažniau įsitraukiu į diskusijas ir savo kurse net turiu keletą artimesnių draugų, su kuriais susitinku po paskaitų, laisvai kalbuosi itališkai, keliauju ir kartu tyrinėju šalį. Didžiam nustebimui, net ir gramatiniai iššūkiai staiga sumenko, sudėtingos temos išsipainiojo. Mėnesio pabaigoje sėkmingai išlaikiau egzaminus ir buvau iškatapultuota į sekančius lygius.
Tad drąsinu visus, kurie nuoširdžiai mokotės italų kalbos, ypač sunkesniais lygiais. Aukštyn nosis net ir su tokiomis baisybėmis, kaip konjunktyvas – viskas įveikiama!
Florencijos galerijos
Florencijos galerijos – tai gigantiškas pastatas, kuriame klaidžioji po galybes salių salelių ir nukarusiu apatiniu žandikauliu spoksai į Italijos meno šedevrus, kol visai nusivarai nuo kojų ir žvėriškai išalksti. Mes ištisas valandas ten vaikštinėjome su kurso draugais gėrėdamiesi viduramžių bažnytinės dailės artefaktais, Leonardo da Vinčio, Mikelandželo Buonaročio ir dar ne vieno visame pasaulyje žinomo italų menininko darbais, romėniškomis skulptūromis bei kitomis įstabiomis itališkomis grožybėmis. Nesu itin puiki fotografė, bet štai saujelė vaizdų, tuo metu man stipriausiai kritusių į akį ir užfiksuotų atsiminimui…
Šios galerijos yra bene lankomiausias Italijos meno muziejus, tad jose visuomet bruzda minios žmonių. Meno kūriniai puošia ne tik sales, bet ir ilgiausią koridorių, kurio lubos ištapytos freskomis, o palei sienas stoviniuoja bei lankytojus stebi romėniškos skulptūros.
Viena iš koridoriuje sutiktų romėniškų skulptūrų – moteriškumo simbolis. Iš visų matytų pastaroji man atrodė pati gracingiausia.
Pro galerijos langus atsiveria žavus vaizdas į Arno upę su visa eile tiltų. Il Ponte Vecchio (arba Senasis tiltas), kurį nuotraukoje galite matyti pačiame priekyje, mane ypatingai nustebino. Prieš tai niekuomet nebuvau mačiusi, kad tilte gali virti šitoks gyvenimas.
Salėse gausu viduramžių bažnytinio meno kūrinių. Dažniausiai jie atrodo itin rimtai, tačiau pastaroji Simone Martini pavaizduota Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai scena – tikras anekdotas. Naujajame Šventojo Rašto Testamente angelas Gabrielius aplanko Mariją, kad praneštų apie Dievo valią jos gyvenimui, o būsima Jėzaus mama, pasižymėdama pavyzdiniu nuolankumu, atsako Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei (Lk 1, 38). Dabar pažvelkite į Švč. Mergelės Marijos veidą šiame šedevre. Jei nežinočiau naratyvo, pamanyčiau, jog Marija angelui atšovė: Ko tu nori? Eik šalin!
Vienas iš Leonardo da Vinci kūrinių. Šį paveikslą įsidėmėjau, nes jis neužbaigtas. Pasirodo, garsusis menininkas savo kūrinių dažniausiai neužbaigdavo ar palikdavo tik ezkizinius variantus. Galbūt iš perfekcionizmo, o gal dėl chaotiškos idėjų jo genialioje galvoje gausos. Tačiau iki galo įgyvendinti Leonardo da Vinci kūrybos vaisiai, kaip žinia, iki šiol sulaukia itin didelio meno mylėtojų dėmesio.
Kažkodėl labai mėgstu apvalius paveikslus, gal dėl to, jog stačiakampiai jau pernelyg įprasti ir nusibodę. Čia matote Michelangelo Buonarroti nutapytą Šventąją Šeimą su vaikeliu Šv. Jonu Krikštytoju. Prisipažinsiu, iš Michelangelo darbų mane labiau žavi skulptūros, tačiau pastarasis jo dailės šedevras man įsiminė dėl apvalios formos, švelnių pastelinių spalvų ir, žinoma, išskirtinio eksponavimo muziejaus erdvėje.
Caravaggio (Karavadžas) man buvo žinomas kaip natiurmortinių vaizdų ir šiurpą keliančių scenų tapytojas. Tačiau gyvai išvydus jo sukurtą skydą su Medūzos galva kaip reikiant pasišlykštėjau. Retam būtų malonu susidurti su mitologine būtybe gyvačių plaukais. O dar regėti jos nukirstą, kraujais trykštančią galvą – išvis traumuojantis reginys. Kad šią trumpą parodėlę užbaigtume malonesne gaida, atsvarai pasidalinu kur kas ramesniu to paties Caravaggio paveikslu Bacco (Bakchas).
Vynų degustatorė
Dažnas, vardydamas savo asociacijas su Italija, pamini vynus. Pirmą sykį vykstant į Italiją alkoholis man buvo paprasčiausiai neaktualus, mat Lietuvoje jo įsigyti vis vien negalėjau dėl amžiaus cenzo, o ir šiaip nesu didelė jo mėgėja. Vis tik vyno upeliais tekančiame krašte, norėdama kuo įvairiapusiškiau pažinti jo kultūrą, gurkštelėjau ir vieną kitą lašą tradicinių stipresnių gėrimų.
Įsimintiniausia degustacija įvyko Chianti vietovės vynų darykloje, kur vieną savaitgalį nusprendėme apsilankyti su kurso draugais. Darbuotojas mums pristatė keturių rūšių vyno paragavimui. Iki tol žinojau, kad vynas būna raudonas arba baltas. Na, dar ir žalias lietuvių liaudies dainose. Taip pat žinojau, kad būna sausas ir saldus. Daugmaž tokiu kiekiu epitetinės informacijos ir apsiribojau. Mano draugai buvo atvykę iš įvairių kraštų, kuriuose, kaip ir Italijoje, plačiai propaguojama vynų kultūra. Be to, daugelis lenkė mane amžiumi ir patirtimi alkoholio vartojimo srityje. Na, ir prasidėjo degustacinis maratonas…
Draugai, tarp pirštų grakščiai laikydami taures ragavo kiekvieno vyno ir ekspertiškais žvilgsniais komentavo rūšių skirtumus. Iki šiol ryškiai pamenu vaizdelį, kaip viena mergina iš Vokietijos komentuoja: Mi piace il sapore di legno (Man patinka medienos skonis). MEDIENOS SKONIS?! Kaip vynas gali priminti medį? Gal jai nuo medinių statinių kokia atplaiša taurėje pasitaikė? Iš paskutiniųjų maskuodama savo sumišimą tik linksėjau ir kažką mykiau. Paragavusi pirmojo vyno pamaniau: Skonis kaip vyno. Ir negalėjau pakomentuoti nieko įspūdingiau. Tikėjausi palyginti bent su sekančiais vynais, bet pastarieji taip pat buvo vyno skonio.
Tik paskutinė rūšis pasirodė išskirtinė. Tai – Vin Santo, arba Šventas Vynas. Jis gaminamas išskirtinai Toskanos regione iš džiovintų vynuogių ir yra ypatingai saldaus skonio. Aš jį apibūdinčiau kaip razinų sultis su laipsniais. Na, gal patys paragavę sugalvotumėte subtilesnį apibūdinimą nei maniškis, tačiau išties įdomi patirtis išbandyti šį gėrimą. Italai Vin Santo dažniau skanauja su toskanietiškais Cantucci sausainiais (kantučiais), juos mirkydami taurėje ir valgydami dar saldesnius bei suminkštėjusius, mat tradiciškai Cantucci labai kieti ir dar su migdolų riešutais. Tad jei esate smaližiai – nukeliavę į Toskaną galite išbandyti šį įdomų dviejų komponentų desertą.
Šventųjų relikvijos
Kas domitės krikščioniškosios civilizacijos istorija, galbūt ką nors žinote ir apie šventuosius. Lietuvos katedrose ar kitose piligriminėse vietose turime įvairių jų relikvijų. Patys šventųjų kūnai paprastai ilsisi sarkofaguose, o eksponuojami tik jų apsiaustai, maldaknygės ar panašūs atributai. Kartais kai kur dar galime rasti nedideles monstrancijas su miniatiūriniais kaulelių fragmentais.
Italai šiuo atžvilgiu gali pasirodyti kur kas drastiškesni. Tiems iš jūsų, kurie esate jautresni ekstremaliems reginiams, rekomenduočiau lankantis Italijos miestų šventovėse jų interjerą tyrinėti atsargiau. Ties šoniniais, o kartais ir ties centriniais altoriais neretai galite susidurti ne tik su kaulelių fragmentais, bet ir su pirštais, rankomis ar net visais kūnais, kurie per stebuklą neirsta ištisus šimtmečius.
Vienas labiausiai mane sukrėtusių atradimų įvyko tame pačiame Sienos mieste, kur ir buvau išvykusi studijoms. Pakeliui iš mano nuomotų namų į miesto centrą stūkso masyvi šv. Dominyko bazilika. Ne sykį joje lankiausi nuo pat savo gyvenimo Sienoje pradžios, tačiau tik po atvykimo praėjus keliems mėnesiams nugirdau, kad šioje bažnyčioje saugoma šventosios Kotrynos Sienietės galva. Susidomėjusi priėjau arčiau atitinkamo altorėlio ir už stiklo iš tikrųjų pamačiau blyškią moters galvą, apgaubtą vienuolišku veliumu. Na ir vaizdelis… Negana to, sužinojau, kad jos likęs kūnas yra saugomas Romoje ir nei sieniečiai, nei romiečiai neketina atiduoti savo turimos dalies, kad kūnas vėl būtų suvienytas. Vargšė šv. Kotryna Sienietė! Gyva būdama ji tapo kankine, o dabar jos išsekęs žemiškasis kūnas kenčia dar ir šiurpoką pomirtinę bilokaciją.
(Ne)saugūs atstumai
Iš studijų Italijoje grįžau pastebimai pasikeitusi. Seniau mane, kaip nedrąsią, santūrią mergaitę, pažinoję aplinkiniai juokėsi ir komentavo naujai atsiradusius bruožus. Pavyzdžiui, aktyvesnę emocijų raišką, drąsą inicijuoti pokalbį bei nenuoramišką gestikuliavimą. Ir kas gi man nutiko? Pati matyt būčiau pasakiusi, kad nenutiko nieko, tačiau žmonių reakcijos privertė susimąstyti apie kultūrines infekcijas. Italijoje noromis nenoromis teko adaptuotis svetimoje visuomenėje bei pusiau nesąmoningai perimti jos bendravimo įpročius.
Iš pradžių anaiptol nebuvo įprasta su visais apsikabinėti, bučiuotis ar kitaip liestis, ypač su vaikinais. Dėstytojai paskaitų metu galėdavo prieiti ir padėti ranką ant peties ką nors aiškindami, kas Lietuvoje būtų absoliuti išimtis universitetiniame kontekste. Bet labiausiai apstulbusi likau, kai viena dėstytoja mudviem susitikus gatvėje pripuolė, entuziastingai ištarė Ciao, cara! (Sveika, brangioji!) ir pabučiavo į skruostą taip, lyg tai būtų įprasčiausias veiksmas pasaulyje. Žinoma, ji – viena iš italų kalbos ir kultūros kursų dėstytojų, kurie ir šiaip elgdavosi daug neformaliau nei įprastų universiteto paskaitų lektoriai, tačiau vis vien teko stipriai susivaldyti, kad neparodyčiau savo sumišimo. Mane pabučiavo dėstytoja! Oho, kaip keista!
Vis dėlto, per tuos mėnesius ne tik apsipratau prie mielo žmonių charakterio ir nesaugių atstumų, bet ir pati perėmiau nemažai pastarųjų bruožų ar įpročių. Sekantį semestrą, jau Lietuvoje, sykį teko atlikti užduotį patikrinti patogius socialinius atstumus. Paskaitoje dalyvavo ir studentai iš užsienio. Dėstytoja pastatė mane ir vieną vaikinuką iš Kazachstano prie lentos kviesdama priartėti vienam prie kito per toleruotiną atstumą. Aš priėjau tiek arti, kiek man pasirodė komfortiška. Empatiškai pajutau, kaip vaikinukas įsitempia, ir mintyse valiūkiškai prunkštelėjau, kad pastačiau žmogų į tokią nepatogią padėtį. Tuomet saugų atstumą turėjo nustatyti jis. Būtumėt matę, kaip šovė atgal per du ilgus arklio žingsnius. Dabar jau visa auditorija išvydo jo pajaustą diskomfortą ir nusijuokė. Bet tada į priekį buvo iškviesta mergina iš Italijos. Ji atsipalaidavusi priartėjo prie pat manęs gal tik vos per milimetrą arčiau nei aš prieš tai prie kazachstaniečio. Abi jautėmės kuo puikiausiai. Spėju, kitas lietuvis būtų atsistojęs kažkur per vidurį tarp italės ir kazachstaniečio, be to, atstumams dar gali turėti įtakos lytis. Vis dėlto, suvokiau, jog saugų atstumą vertinu pagal itališkus standartus.
Taigi, gyvenimas kitoje kultūroje man suteikė daugiau laisvės priartėti prie žmonių ir nesaugius atstumus paversti saugiais. Tiesa, paskui grįžimas į savo šalies kasdienybę bei užgriuvę karantinai grąžino dalį nesaugumo, bet aš veikiau sakyčiau, jog atradau balansą. Gera kurti artumą su žmonėmis, tačiau svarbu ir gerbti savo bei kito erdvę ir ribas.
Faccio arrivare le insalate!
Sykį vienai kelionei į Italiją kartu pasiėmiau mamą. Kalėdinės ir naujametinės šventės buvo tik ką pasibaigusios. Lietuvą stingdančiais šalčiais ir sniegais dengė gilus viduržiemis, o štai Italijoje oras kelionėms tiko idealiai, bent jau mudviem su mama, mat esame nepataisomos šiaurietės ir mieliau keliaujame ne per dusinančius vasaros karščius, o per lengvą ankstyvam lietuviškam pavasariui būdingą vėsą, kuria Italija dvelkia žiemos metu.
Skridome į Milaną, tačiau svarbesnis tikslas buvo viešnagė Como mieste, prie ežero tokiu pat pavadinimu. Dienos išpuolė saulėtos, tad mėgavomės žygiais po ežerą supančius kalnus bei nedideliu, tačiau žadą atimančiu kruizu tarp kalnų ir jaukių slėnių gyvenviečių. Nuo Como ežero vaizdų kartais gali užeiti noras pasitirinti akis ir įsitikinti, ar tai reali mūsų planeta Žemė, o ne sapnų šalis.
Būtent iš šios nuostabios kelionės pamenu linksmą įvykį, susijusį su itališka virtuve. Tai nutiko Como pakrantės restorane Al LungoLago, kuriame italų šefų rūpestis atsiskleidė visu grožiu. Tąvakar su mama nusprendėme sukirsti didelę itališką picą. Kaip žinia, italai savo gastronominiame meniu turi itin gausų miltinių patiekalų racioną ir labai nepavydžiu žmonėms, mėgstantiems keliauti po Italiją, tačiau netoleruojantiems glitimo. Pati neturiu ypatingo jautrumo šiam baltymui, tačiau į miltinius patiekalus organizmas reaguoja įvairiai, tad dažniausiai jų privengiu. O jei jau renkuosi sulaužyti savo mitybos taisykles, prie patiekalo būtinai pasiimu didelę porciją šviežių daržovių. Jų pageidavau ir minimame restorane.
Prie mūsų prisiartinus įdegusiam gražuoliukui italui, kuris ten dirbo padavėju, išsakėme savo pasirinkimus. Deja, pastarasis apgailestaudamas pareiškė, jog meniu nurodytų šviežių salotų neturi. Su mama ėmėme diskutuoti, ką daryti. Norėjosi valgyti ir dienos įspūdžių nuovargis nutraukinėjo visas malonias kaukes man nuo veido. Pasiskundžiau mamai nenorinti kelionėje rizikuoti susistabdyti skrandžio. Tai murmant, mano išraiška matyt nebuvo pati meiliausia. Padavėjas netikėtai šmaikščiai paklausė, ar supykau. Pradėjau juoktis ir teisintis. Galiausiai pasakėme, jog dar pagalvosime.
Vaikinukui nuėjus su mama pasitarėme ir nusprendėme keliauti vakarieniauti kitur. Jau stojomės nuo stalo, tik staiga prie mūsų atsiteleportavo vyresnio amžiaus italas, kuris veikiausiai buvo restorano savininkas ir vyriausiasis šefas. Draugiškai jam paaiškinau mūsų sprendimo priežastį. Jis tučtuojau vėl mus pasodino ugningai pareikšdamas: Faccio arrivare le insalate! (it. Padarysiu, kad salotos atvyktų!). Netrukus išvydome kitą vyruką, žaibiškai išlekiantį pro restorano duris ir grįžtantį su pirkinių maišeliu. Dar po saujelės minučių pats šeimininkas mums ištaigingai patiekė du didžiausius dubenis šviežiausių ir skaniausių salotų, kurių kada nors esu smaguriavusi Italijoje, su šiltomis bandelėmis. Taip pat ir vėliau atkeliavusi pica buvo nepakartojamai gardi.
Reikia pripažinti – kartais galiu pasirodyti tikra ekscentriška snobė, kaip kad pastaruoju atveju. Bet po to atsistojimo, kai priėjo pats vyriausiasis šefas ir skyrė tokį ypatingą dėmesį, kelio atgal nebebuvo. Juk atostogos skirtos linksmybėms – kam varginti save bereikalingu drovumu? Todėl atsipūčiau, ėmiau mėgautis, kad mus šitaip apšokinėja, bei juokauti su tuo pačiu dailiai įdegusiu padavėju, kuris vėliau mane erzino klausinėdamas, ar jau nebepykstu, ir kitaip draugiškai šmaikštavo. Mano mama, kuklesnio būdo moteris, tuo metu aiškiai šiek tiek drovėjosi ir puolė personalo angliškai atsiprašinėti: Sorry, we are so picky, we are so picky… (angl. Atleiskite, mes tokios įnoringos, tokios įnoringos…). Mudviejų reakcijų kontrastas tik didino atmosferos komiškumą ir tiek aš, tiek mama, tiek mus aptarnavęs padavėjas tą vakarienės valandą praleidome krizendami iš savęs bei vieni iš kitų. Iš to linksmumo išeinant net pamiršau savo kuprinę ant krėslo ir padavėjui teko mus pasivyti bei darsyk atsisveikinti.
Iki šiol su mama juokdamosi prisimename pastarąją puotą Como mieste, kur grįžusios būtinai vėl užsuktume į rūpestingojo šefo piceriją. Aš savo ruožtu lieku nuoširdžiai dėkinga tiems uoliems vaikinams, kurie šitaip dėl mūsų stengėsi ir apdovanojo jaukiu, svetingu itališku prisiminimu. Ir žinoma, kas keliausite prie Como ežero, taip pat rekomenduoju apsilankyti Al LungoLago bei su jais susipažinti:)
Literatūrinė Italija
Pirmą itališką knygą skaitymui pasirinkau mažumėlę ne pagal savo jėgas. Dėstytoja Sienoje uždavė perskaityti bet kokią itališką knygą ir mėnesio pabaigoje ją pristatyti. Kaip tik iš vieno kurso draugo neseniai dovanų buvau gavusi plonytę, vos daugiau nei 100 puslapių Erri de Luca knygelę Tu, mio (Tu, mano). Naiviai ją pasičiupusi šiai studijų užduočiai, po to vos ne vos išplaukiau iš sudėtingos literatūrinės kalbos vandenų.
Kadangi veiksmas vyko prie jūros, teko domėtis įvairiais laivybos ir žvejybos terminais. Be to, kai kurie veikėjai tauškėjo ne itališkai, o specifiniu dialektu, kurio kartais nė žodelio nevaliodavau iššifruoti. Ir pats turinys itin savotiškas: pasakojimas sukosi aplink paauglį, sutikusį jauną merginą ir pajutusį savyje įsikūnijusį jos tėvą, kuris žuvo Antrojo pasaulinio karo metais. Net pati dėstytoja nustebo dėl mano netyčinio sudėtingo pasirinkimo. Vis dėlto, esminius siužeto įvykius supratau, tad atėjus pristatymo dienai prezentacija išėjo kuo puikiausia. Išsisukti pavyko, bet nuo tada žinau, jog su Erri de Luca knygomis menki juokai. Plonytės, tačiau koncentruotos – kaip paskui jas apibūdino draugas, iš kurio gavau pastarąją literatūrinę dovanėlę.
Kas neužmuša, tas užgrūdina, kaip sakoma. O kartais ne tik užgrūdina, bet ir užkrečia. Skaityti mėgau beveik visuomet, tačiau sėkmingai įveikusi naujoko iššūkį gavau postūmį į savo skaitinių sąrašus įtraukti ir itališkas knygas, juolab kad daugelio jų lietuviškai nė nerastume. Taigi įsiveisiau tradiciją kaskart keliaudama į Italiją planuotis valandinius pasivaikščiojimus po knygynus ir vietą bagaže, kur galėčiau prisigrūsti knygų. Grįžtant iš Italijos kuprinė būna lyg akmenų prikrauta. Ne – tai ne pietietiški skanėstai ir ne pirmos reikmės daiktai šitiek sveria. Tai naujas, dar neišmoktas literatūrinės Italijos pamokas ant pečių nešioju.
Italijos knygynuose galima atrasti tikrų rašytinių lobių, tik svarbu turėti patarėjų, kurie rekomenduotų skaitinius, arba skirti laiko apsilankymams knygynuose knebinėjant aprašymus ant knygų nugarėlių, vartant puslapius ir sprendžiant, kam prioritetiškai leisite apsunkinti jūsų pečius grįžtant iš kelionės.
Kiekvienam, mėgstančiam literatūrą, patinka skirtingi žanrai ir rašymo stiliai, tad nesiekiu kategoriškai patarinėti, ką rinktis, jei norėtumėte itališkų skaitinių. Tačiau pasidalinsiu savo įspūdžiais iš šiokios tokios literatūrinės patirties. Pirmiausiai norisi paminėti vieną labiausiai nustebinusių itališkų knygų – Fabio Stassi pusiau detektyvinį romaną Ogni coincidenza ha un’anima (Kiekvienas sutapimas turi sielą). Jos pagrindinio veikėjo profesija yra itin reta. Personažas – biblioterapeutas, kuris gydo žmones išklausydamas bei išrašydamas atitinkamas knygas. Sykį pas jį apsilanko moteris su prašymu rasti ir iššifruoti literatūroje slypintį kodą, kuris atskleistų svarbią informaciją. Aišku, man, psichologijos studentei ir literatūros maniakei, tai buvo įspūdinga skaitymo patirtis, tačiau manau, jog ji sudomintų ir kitus skaitytojus. Tik įsivaizduokite – grožinė detektyvinė knyga apie knygas! Literatūra literatūroje!
Be puikiai kuriamų scenarinių intrigų tiek detektyviniuose, tiek kitokiuose romanuose studijuojantiems italų kalbą ypatingai svarbus italų kasdienybės bei istorinio-kultūrinio konteksto pažinimas. Knygos suteikia galimybę keliauti toliau, nei įmanoma fiziškai. Ne tik per erdvę, bet ir per laiką, per skirtingus socialinius sluoksnius, per asmenybių gyvenimus. Skaitydama esu žvelgusi į skurdžių, mafijos siaubiamų Pietų regionų gyventojų patirtis, pavyzdžiui, Alessandro d’Avenia kūrinyje Ciò che inferno non è (Tai, kas nėra pragaras) arba Niccolò Ammaniti Io non ho paura (Aš nebijau). Taip pat kaip skaitytoja galėjau dalyvauti kartų mainymosi procese, kurį italai neretai mėgsta vaizduoti rašydami sagas, kaip kad Giorgio Fontana parašė storiausią romaną Prima di noi (Pirma mūsų). Jame pasakojama vienos šeimos istorija nuo Pirmojo pasaulinio karo iki šio amžiaus antrojo dešimtmečio pradžios. Autorius meistriškai atskleidžia kartų pokyčius, paveldimus polinkius, stiprybes, silpnybes ir traumas.
Italų literatūra įdomi ir iš psichologinės pusės, ypač man, konstruojančiai savo dvigubą profesinį profilį. Jau minėtas knygas perskaičiau su beribiu smalsumu tyrinėdama ne tik išorinių įvykių aprašymus, bet ir fantastiškai giliai italų rašytojų nagrinėjamą vidinį žmogaus pasaulį: mąstymą, jausmus ir dvasingumą. Tačiau ne tik vidinių žmonių gyvenimų paveikslai praturtina psichologinių žinių bagažą. Italai turi ir vertingos dalykinės literatūros. Tiesą sakant, pati medžiodama itališkus kūrinius dažniau renkuosi grožinius, bet Italijos knygynuose galima rasti ištisas lentynas dalykinių psichologinių knygų. Man būtų tikra nuodėmė nenusičiupti vienos kitos ir iš jų. Šiai dienai esu perskaičiusi porą psichoanalitiko Massimo Recalcati darbų apie poros santykius (Mantieni il bacio, arba Išlaikyk bučinį) bei motinos vaidmenį žmogaus gyvenime (Le mani della madre, arba Motinos rankos). Platesnės patirties italų psichologinėje literatūroje neturiu, tačiau šias dvi knygas jau tikrai galėčiau rekomenduoti besidomintiems psichologija, ypač šeimos gyvenimo srityje, kuri italams dažnai yra svarbesnė už visus darbo reikalus.
Be įdomaus ir vertingo turinio skaitymas atlieka nepamainomą vaidmenį ir kalbos mokymesi. Neteigiu, jog norėdami išmokti kalbos būtinai privalote mėgti literatūrą ir skaityti knygas – kiekvienas mokinys atranda savus būdus kalbai įsisavinti. Vis dėlto, skaitant plečiasi žodynas, dažnai net ir nesąmoningai į atmintį įsirašo tiek paprastesnės, tiek sudėtingesnės gramatinės struktūros, o pažengus tai tampa puikiu būdu palaikyti formą, kaip kad fizinio aktyvumo konteskte kasdienės mankštos.
Taigi ir savo mokinius, kurie jaučia literatūrinę motyvaciją, palaikau skaitymo įgūdžių vystymo kelyje. Žinoma, dažniausiai pradedame nuo paprastesnių skaitinių, tokių kaip italų liaudies pasakos ar specialiai studentams pritaikyti žymių italų rašytojų kūriniai. Tačiau žingsniukas po žingsniuko kiekvienas galite įsigauti į italų literatūros pasaulį ir atrasti jo lobius.
